Apie Nidos vaiką

Pats pirmas atsirado molbertas.
Išdidus, rankų darbo, beveik dviejų metrų aukščio - vos tilpo pro duris. Stovėjo kampe toks naujas, kvepiantis mediena ir žiūrėjo į mane, o aš - į jį.
- Atleisk, neturiu tau ką pasiūlyti, - sakiau jam.
Maniau, kad jam būtų geresni namai kažkur kitur, pas kažką kitą, kas galėtų jam pasiūlyti sočią porciją potepių, spalvų ir aliejaus.
Taip jis stovėjo išskėstu glebiu mano kambario kampe ištisas dienas, savaites, mėnesius. Kantriai. O aš ieškojau, kuo jį pamaitinti. Dėjau į save knygas, nedrąsius štrichus ir pamokas.
Kroviaus lagaminą ir keliavau. Sedėjau autobuse ir pro langą stebėjau, kaip tolsta daugiabučiai, o plati autostrada tampa siauru keliuku, supamu medžių. Netrukus mano pėdos išsivadavo iš batų ir tarpupirščiuose pajutau šiltą Nidos smėlį. Prieš mane atsivėrė plati jūra. Bangos mainydamos viena kitą nešė nepaprastą ramybę ir kiekvienas jų dūžis, atrodė, plėšė širdį. Ėjau marių pakrante, šypsojosi spalvotos vėtrungės, vandenyje supavosi maži laiveliai, ant kalno stovėjo didingas švyturys.
Susirinkau visą Nidą, prisikroviau pilnas kišenes smėlio, pripildžiau akis jos miškais ir patraukiau namo.
- Ar tu pasiruošęs? - grįžusi paklausiau molberto.
Pagaliau buvau pilna ir galėjau jį pamaitinti savo spalvomis ir savo Nida.
☆☆☆
Toks yra Nidos vaikas - pamišęs iš meilės Nidai, molbertui ir tapybai.

Bendradarbiavimas

Tikiu, kad draugystė ir bendros idėjos sukuria nuostabius dalykus! Kviečiu puodeliui kavos aptarti bendradarbiavimo galimybes. Ieškote išskirtinių paveikslų savo namams ar verslui? Galiu pasiūlyti individualius paveikslus Jūsų norimomis temomis! Susitikime!